Nusikaltimai, alkoholis, prarasta šeima ir jausmas, kad niekam nereikalingas. Apie tokį savo gyvenimą atviraujantis kaunietis Remigijus pasuko visai kitu keliu dėl netikėtos pažinties su samariečiais. Nors pats tuo metu jau buvo susikrovęs krepšius į kalėjimą.

Alkoholis ir chuliganizmas vargu ar ką nustebintų. Remigijus atvirauja, kad išgerdavo gana dažnai. Nors buvo vedęs, nejautė didelės atsakomybės už šeimą, dar gyva mama taip pat matė sūnaus nuopuolį, tačiau pajusti, kad ne kiti jį daro nelaimingą, vyras sako tuo metu negalėjęs. Net kai teko tetą išnešti iš sudegusio namo, neatėjo mintis, kad vieną dieną gali pabusti būdamas benamis ar pakirstas sunkios ligos.

Vyras neslepia, kad dėl pomėgio taurelei ir nenoro dirbti teko išgyventi ir skyrybas. Tai irgi nebuvo tas sukrėtimas, dėl kurio imtų kabintis į gyvenimą. Remigijus sako, kad tai tapo tik dar viena priežastimi gailėti savęs ir vis mažiau norėti gyventi, matyti bent krislelį galimybių. Vyras klimpo į alkoholį ir nusikaltimus vis giliau, kol atsidūrė teismo salėje už smulkų nusikaltimą.

„Man greit 60 metų, gyvenau neatsakingai, dirbau, pjoviau medžius, bet vis buvo – ai, darbas palauks. Prisidėjo ir alkoholis, smulkūs nusikaltimai, ir prieš trejus metus atsidūriau teisme. Jau kroviausi krepšius ir ruošiausi į kalėjimą. Be to, buvau apimtas depresijos, gailėjau savęs, jaučiausi niekam nereikalingas. Dabar esu dėkingas teisėjai – nepasodino, o skyrė man 40 valandų atidirbti. Probacijos tarnyba nusiuntė į Samariečių bendriją. Net nežinojau, kas jie“, – atvirauja Remigijus.

Vyras pasakoja, kol reikėjo iškasti griovį, tiesiog dirbo per daug negalvodamas. Tačiau vieną dieną jį pakvietė išnešti iš buto žmogų ir nuvežti atlikti dializės. Remigijus sako, kad pamatęs, kokios iš tiesų sunkios ligos egzistuoja ir kad vis tiek tie žmonės šypsosi, rodo dėkingumą jiems padedantiems, patyrė šoką.

„Sudrebino tai, ką pamačiau. Dingo noras išgerti, mečiau rūkyti. Pats laikiau save nelaimingu žmogumi, o čia teko kitiems padėti atsisėsti, ant rankų nešti. Kai pirmą kartą teko nešti moterį iš trečio aukšto, tikrai patyriau šoką. Net prašiau Mindaugo (Kauno skyriaus Samariečių bendrijos vadovas, – „Delfi“ pastaba), kad man skirtų kokių kitokių darbų, sakiau, geriau griovius kasiu. Bet jis sakė, kad čia labiau reikia. Dabar net nežinau, kodėl aš toks buvau. Kai pamačiau, kad žmonės kur kas nelaimingesni, bet vis tiek malonūs, pamaniau, kad pats susigalvojau savo depresiją“, – atvirauja vyras.

Skaityti toliau

Kaunietė Indrė nuo praėjusių metų birželio darbuojasi Lietuvos samariečių bendrijos socialinėse dirbtuvėse, čia gaminamus lininius krepšius puošia ir jos piešiniai. Jauna moteris sako, kad piešti niekur nesimokė.

„Dirbtuvėse viską darom – piešiam, siuvinėjam, neriam, mezgam. Pasišnekam, pasitariam, turim daugiau laisvo laiko, galim daug ką išbandyti“, – pasakoja Indrė. Paskatinta dirbtuvių vadovių neseniai ji net nusimezgė suknelę ir džiaugiasi, kad niekas tokios neturi – ji yra vienetinė, nepakartojama, kaip ir jos piešiniai ant maišelių.

Indrei lankytis dirbtuvėse patinka dėl galimybės kurti ir bendrauti. Tiesa, per karantiną bendravimas persikėlė į internetą – ji su naujomis draugėmis kasdien susitinka feisbuko grupėje. Ateiti į dirbtuves Indre paragino meistrė Dalia Baranauskienė. „Ji – mano kaimynė, sutikusi laiptinėje pakviečiau ateiti, pabandyti ir labai džiaugiuosi, kad Indrė pas mus pasiliko. Matau, kaip jai svarbu jaustis reikalinga“, – sako Dalia.

Ji ir pati džiaugiasi radusi savo vietą: „Man patinka, kad turiu tokį prasmingą darbą, jis mane tiesiog „veža“. Labai gera dirbti su tais žmonėmis ir smagu, kad jiems tokia veikla patinka, jie nuoširdžiai džiaugiasi, kai sekasi.“

Darom tai, ką geriausiai išmanom

Lietuvos samariečių bendrijos prezidentas Sigitas Klimas sako, kad samariečiai visada stengiasi padėti likimo nuskriaustiems žmonėms, prisidėti mažinant įvairių visuomenės grupių socialinę atskirtį, todėl bendrija ryžosi dalyvauti projekte „Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėtra“ ir įkurti dirbtuves.

„Nusprendėm daryti tai, ką geriausiai išmanom. Turim patirties siuvimo srityje: socialinio darbuotojo padėjėja Regita Yakobchuk Gervytė yra baigusi siuvimo technologo specialybę, aš esu turėjęs savo siuvyklą, meistrė Dalia pagal diplomą – tekstilininkė. Pagalvojom, kad galim iš natūralaus lino atraižų siūti maišelius ir juos dekoruoti. Nusipirkom naujos įrangos, priemonių, dažų, susikvietėm žmones ir žiūrėjom, ką jie gali daryti. Vieni bandė siūti, kiti – siuvinėti, piešti, kas kam prie širdies“, – pasakoja S. Klimas.  

Skaityti toliau