Nusikaltimai, alkoholis, prarasta šeima ir jausmas, kad niekam nereikalingas. Apie tokį savo gyvenimą atviraujantis kaunietis Remigijus pasuko visai kitu keliu dėl netikėtos pažinties su samariečiais. Nors pats tuo metu jau buvo susikrovęs krepšius į kalėjimą.
Alkoholis ir chuliganizmas vargu ar ką nustebintų. Remigijus atvirauja, kad išgerdavo gana dažnai. Nors buvo vedęs, nejautė didelės atsakomybės už šeimą, dar gyva mama taip pat matė sūnaus nuopuolį, tačiau pajusti, kad ne kiti jį daro nelaimingą, vyras sako tuo metu negalėjęs. Net kai teko tetą išnešti iš sudegusio namo, neatėjo mintis, kad vieną dieną gali pabusti būdamas benamis ar pakirstas sunkios ligos.
Vyras neslepia, kad dėl pomėgio taurelei ir nenoro dirbti teko išgyventi ir skyrybas. Tai irgi nebuvo tas sukrėtimas, dėl kurio imtų kabintis į gyvenimą. Remigijus sako, kad tai tapo tik dar viena priežastimi gailėti savęs ir vis mažiau norėti gyventi, matyti bent krislelį galimybių. Vyras klimpo į alkoholį ir nusikaltimus vis giliau, kol atsidūrė teismo salėje už smulkų nusikaltimą.
„Man greit 60 metų, gyvenau neatsakingai, dirbau, pjoviau medžius, bet vis buvo – ai, darbas palauks. Prisidėjo ir alkoholis, smulkūs nusikaltimai, ir prieš trejus metus atsidūriau teisme. Jau kroviausi krepšius ir ruošiausi į kalėjimą. Be to, buvau apimtas depresijos, gailėjau savęs, jaučiausi niekam nereikalingas. Dabar esu dėkingas teisėjai – nepasodino, o skyrė man 40 valandų atidirbti. Probacijos tarnyba nusiuntė į Samariečių bendriją. Net nežinojau, kas jie“, – atvirauja Remigijus.
Vyras pasakoja, kol reikėjo iškasti griovį, tiesiog dirbo per daug negalvodamas. Tačiau vieną dieną jį pakvietė išnešti iš buto žmogų ir nuvežti atlikti dializės. Remigijus sako, kad pamatęs, kokios iš tiesų sunkios ligos egzistuoja ir kad vis tiek tie žmonės šypsosi, rodo dėkingumą jiems padedantiems, patyrė šoką.
„Sudrebino tai, ką pamačiau. Dingo noras išgerti, mečiau rūkyti. Pats laikiau save nelaimingu žmogumi, o čia teko kitiems padėti atsisėsti, ant rankų nešti. Kai pirmą kartą teko nešti moterį iš trečio aukšto, tikrai patyriau šoką. Net prašiau Mindaugo (Kauno skyriaus Samariečių bendrijos vadovas, – „Delfi“ pastaba), kad man skirtų kokių kitokių darbų, sakiau, geriau griovius kasiu. Bet jis sakė, kad čia labiau reikia. Dabar net nežinau, kodėl aš toks buvau. Kai pamačiau, kad žmonės kur kas nelaimingesni, bet vis tiek malonūs, pamaniau, kad pats susigalvojau savo depresiją“, – atvirauja vyras.